JANAS ŽUKOVSKIS: kaip renkami mokesčiai ir kam tai naudinga
Janas Žukovskis, socialinių mokslų daktaras, Lietuvos žemės ūkio universitetas
Lietuvoje kiekvienos įmones ar organizacijos, kaip ir kiekvieno asmens pareiga ir prievolė yra mokėti mokesčius. Dauguma asmenų ją sąžiningai vykdo. Bet dažnai šios prievolės vykdymo sudėtingumas, nesupratimas, nežinia ir iš to kylanti baimė („padarysiu ne taip, gausiu baudą“) - viena iš esminių priežasčių nepradėti savarankiško verslo ir, aišku, nemokėti mokesčių. Todėl mokesčių problemos yra visada aktualios, o ypač visuomenėje, kuri bando išjudinti žmonių verslumą.
Kaip žinia, prieš mokant mokesčius reikėtų nustatyta tvarka juos deklaruoti. Deklaruojant pranešama apie mokesčio mokėtojo prievolės atsiradimą. Mokesčių deklaravimo tvarka Lietuvoje nuo nepriklausomybės atgavimo nuolat (pabrėžiu - nuolat) kito. Kada nors mokslininkai įvertins teigiamas ir ypač neigiamas to nuolatinio „tobulinimo“ pasekmes visos valstybės gyvavimui.
Tikriausiai, vyriausieji įmonių buhalteriai ir vadovai prisimena tuos laikus, kai kiekvienam ketvirčiui pasibaigus reikėjo parengti įmonės ketvirčio atskaitomybę. Atitinkamos formos buvo pildomos ranka, nešamos į mokesčių inspekcijos skyrius ir įteikiamos dažnai jau pavargusiai nuo įpykusių lankytojų inspektorei.
Be abejo, dabartinės Lietuvos mokesčių administravimo sistemos didelis laimėjimas - Elektroninio deklaravimo sistema (EDS). Dabar ji pasiekiama internete iš kiekvienos darbo vietos.
Deklaruojantiesiems nereikia ranka pildyti ataskaitų, o mokesčių administratoriams - duomenų suvedinėti į savo sistemas. Sumažėjo darbo visiems, sumažėjo klaidų, taip pat sumažėjo išlaidos kėlionėms iki mokesčių inspekcijos skyrių.
Tačiau prieš kelerius metus sėkmingai pradėjusi veiklą šį sistema nustojo tobulėjusi. Dabar jai keliama daugiau uždavinių.
Visų pirma, EDS pritaikyta tik deklaravimui. Sistemoje nėra informacijos apie mokėjimus. Mokesčių mokėtojas negali tuo pačiu metu matyti kokią mokesčių sumą deklaravo ir kiek jau yra sumokėjęs. Sistemoje nesimato, kiek papildomai reikia mokėti, gal yra nepriemokų, permokų ar priskaičiuoti delspinigiai. Norint tai sužinoti, būtina skambinti ir bendrauti (deja, ne visada maloniai) su mokesčių apskaitos specialistais, aiškintis, jiems trukdyti ir t.t.
Antra problema - tai teikiamų duomenų atkartojimas. Lietuvoje egzistuoja mažiausiai keturios duomenų bazės: Mokesčių inspekcijos, Socialinio draudimo, Valstybės registro ir Statistikos departamento. Dažnai, tie patys duomenys pateikiami į kiekvieną duomenų bazę. Pvz.: duomenis apie kiekvienam darbuotojui sumokėtą darbo užmokestį reikia pateikti ir Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI), ir „Sodrai“. O metų pabaigoje suvestiniai duomenys teikiami Statistikos departamentui. Mokesčių mokėtojui užtektų deklaruoti darbuotojui sumokėtą darbo užmokesčio sumą, o sistema automatiškai apskaičiuotų reikalingus mokesčius ir įmokas.
Trečia problema - tai pats požiūris į deklaravimo būtinumą. Kam deklaruoti savo prievolę, kuri atsiranda iš visuotinai aiškios prievolės? Kaip pavyzdys yra iki šių metų galiojusi socialinio draudimo už individualių imonių savininkus tvarka. Individualios įmonės savininkas turėjo deklaruoti savo prievolę dėl socialinio draudimo privalomos ir papildomos pensijos, nors įmokų sumos buvo visiems iš anksto žinomos. Beje, tą prievolę deklaruodavo jau po devynių mėnesių ataskaitiniams metams pasibaigus, kai mokesčiai jau būdavo sumokėti. Dažniausiai pačios socialinio draudimo konsultantės užpildydavo atitinkamą formą, o deklaruojančiajam pakakdavo pasirašyti. Gerai, kad dabar nėra būtinybės to daryti, ir ši buvusi „tvarka“ jau aprašoma tik atsiminimuose...
Jeigu Lietuvos mokesčių inspekcijos misija yra „padėti mokesčių mokėtojams teisingai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius mažiausiomis sąnaudomis“, tai būtent ši institucija gali sudaryti bent preliminarias deklaracijas. Taip ji palengvintų darbą ir sau (nereikės tikrinti, derinti, taisyti) ir ypač mokesčių mokėtojams, kurie dažnai abejoja dėl ataskaitų teisingumo, nes kuo toliau, tuo labiau deklaracijos darosi vis sudėtingesnės (pvz.: dabartinė gyventojų pajamų mokesčio deklaracija).
Reikšmingiausia problema – kada ir kaip susimokėti mokesčius. Mokesčių administratoriai savo patogumui (kitaip nepasakysi) sukūrė įmokų kodų sistemą. Ji jau gyvuoja kelerius metus. Kiekvienas mokėdamas mokesčius turi nurodyti mokesčio kodą. O jų, mano netiksliais skaičiavimais, yra apie tūkstantį. Tai iš dalies logiška, kai mokesčiai mokami į vieną surenkamąją sąskaitą, sunku juos išskirstyti iš viso įmokų srauto. Bet apsirikimo tikimybė taip pat yra labai didelė.
Tačiau problemos esmė yra kita. Įsivaizduokime, kiekvieną mėnesį maža individuali įmonė, kurioje du darbuotojai, moka mokesčius mažiausiai keturius kartus. Valstybinei mokesčių inspekcijai moka gyventojų pajamų mokestį, išskaičiuotą iš darbuotojų darbo užmokesčio, tą patį mokestį išskaičiuoja ir moka pagal nuomos sutartį, dar moka pridėtinės vertės mokestį ir įmokas į garantinį fondą. Visi tie mokesčiai mokami į vieną ir tą pačią mokesčių inspekcijos sąskaitą. Bet praktiškai vietoj vieno mokėjimo (pavedimo) daromi atskiri pavedimai, nes mokesčių kodai yra skirtingi. Be to, tokia įmonė dar moka įmokas socialiniam draudimui: vienas pavedimas - įmokos už darbuotojus ir du pavedimai savininko sveikatos draudimas ir socialinis draudimas.
Kiekvienas pavedimas banke kainuoja nuo vieno (mokant per internetą ir tame pačiame banke) iki trijų ar net keturių litų (mokant grynais pinigais ir pervedant į kito banko sąskaitą). Todėl mažiausios išlaidos įvykdyti prievolę valstybei ir sumokėti mokesčius, siekia 14 litų (7 pavedimai po 2 Lt) per mėnesį. O mokesčių gali būti ir daugiau, be to, atskiru kodu turi būti sumokėti vėluojantys mokėjimai, delspinigiai ir baudos. Todėl mokesčių mokėjimo procesas yra dar brangesnis.
Bet kas iš to turi naudos? Mokesčių mokėtojai moka, išleidžia sunkiai uždirbtus pinigus. Bendras valstybės iždas, deja, iš to neturi naudos. Tai finansinio tarpininkavimo institucijos bankai paima atlygį už mokesčių pervedimus. Lietuvoje yra apie 83.000 veikiančių ūkio subjektų (Lietuvos Statistikos departamentas, 2010). Taigi, bendra minimali suma, kurią leidžiama bankams „pasiimti“ dėl tokios tvarkos apie 1,2 mln. litų per mėnėsį arba 14 mln. litų per metus.
Šios problemos sprendimas yra labai paprastas. Įveskime mokesčio mokėtojo asmeninę sąskaitą (kortelę). Kortelėje kauptųsi mokesčio mokėtojo informacija apie mokėtojo prievoles (iš deklaracijų) ir sumokėtas sumas. Mokesčių administratoriai mokesčius galėtų užskaitinėti iš eilės iš sumokėtos ir kortelėje esančios bendros sumos. Mokesčių mokėtojui pakaktų pervesti vieną sumą, o iš jos būtų užskaitomi atitinkami mokesčiai ir įmokos pagal atitinkamas prievoles. Tokios kortelės egzistavimas supaprastintų mokesčių mokėtojų veiklą, palengvintų supratimą, už ką ir kiek jie moka, kiek sumoka mokesčių iš viso, ir, svarbiausia, prisidėtų prie taupymo.
Tokia mokesčių mokėtojo kortelė turėtų būti integruota į jau esančią elektroninio deklaravimo sistemą. Ji supaprastintų ir mokesčių administravimą. Mano žiniomis, kažką panašaus mokesčių administratoriai jau turi ir dabar, bet kartais paklausus apie likučius, nepriemokas ar permokas, jie pasimeta ir ne visada gali atsakyti. Be to, tos kortelės negali būti „viešinamos“, t.y. spausdinamos ir perduodamos mokesčių mokėtojams. Kita vertus, jeigu pats mokesčių mokėtojas galėtų matyti ir net valdyti duomenis kortelėje, galima būtų sumažinti mokesčių administravimo sąnaudas.