Palūkanos akcininkui – neleidžiami atskaitymai
Vytautas V.Žeimantas
Jeigu akcininkai paskyrė dividendus, tačiau įmonė jų neišmokėjo, nes neturi pinigų ir už pradelstą laiką įmonė akcininkams moka palūkanas, tai šių palūkanų negali nurašyti į sąnaudas. Anot mokesčių administratoriaus, šios išlaidos susijusios su akcininkais, o ne su įmonės veikla.
Paskelbus dividendus jie tampa bendrovės įsipareigojimu akcininkui. Jeigu per Akcinių bendrovių įstatyme numatytą laiką dividendai nebuvo išmokėti, akcininkas turi teisę reikalauti delspinigių ir imtis išieškojimo priemonių. Taip pat akcininkas ir bendrovė gali susitarti, kad dividendai bus išmokėti vėliau nei numato Akcinių bendrovių įstatymas.
Kęstutis Lisauskas (nuotraukoje), UAB „Ernst & Young Baltic“ partneris, teigia, jog tokiu atveju tarp bendrovės ir akcininko susiformuoja paskoliniai santykiai.
Rinkoje už paskolintus pinigus reikia mokėti palūkanas.
„Akcininkui sumokėtas palūkanas įmonė turėtų priskirti prie leidžiamų atskaitymų, tačiau VMI pastaruosius porą metų bando formuoti nuomonę, jog tokiais ir panašiais atvejais palūkanos yra neleidžiami atskaitymai, nes esą paskola susijusi su įsipareigojimais akcininkams, o ne su jos veikla“, – teigia p. Lisauskas. Jeigu įmonė mažina įstatinį kapitalą ir skolinasi pinigų iš banko, kad galėtų išmokėti lėšas akcininkams, palūkanų taip pat negalima priskirti leidžiamiems atskaitymams.
Atskaityti neleidžia
Alina Gaudutytė, Valstybinės mokesčių inspekcijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotoja, teigia, kad vieneto išlaidos, susijusios su jo dalyviais, o ne tiesiogiai su vieneto veikla, laikomos neleidžiamais atskaitymais kaip neįprastinės vieneto vykdomai veiklai sąnaudos. „Vadovaujantis šiomis Pelno mokesčio įstatymo nuostatomis, akcininkui už laiku neišmokėtus dividendus sumokėtos palūkanos ar už dividendų išmokėjimui paimtą iš banko paskolą sumokėtos palūkanos priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams, kaip išlaidos, sietinos su vieneto dalyviais, o ne su vieneto vykdoma veikla ir pajamų uždirbimu“, – įstatymą aiškina p. Gaudutytė.
Tačiau, anot p. Lisausko, tokia VMI pozicija apkarpo Pelno mokesčio įstatymo nuostatas ir diskriminuoja nuosavas lėšas palyginus su skolintomis.
Tarptautinė sandorių kainodaros tarp susijusių asmenų praktika daugumoje didžiausių pasaulio ekonomikų vadovaujasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos gairėmis.
„Jeigu dėl laiku neįvykdomo įsipareigojimo susiformuoja paskolos pobūdžio santykiai, už tokią finansinę paslaugą turi būti mokamos palūkanos, – teigia p. Lisauskas, – todėl VMI ir turėtų pirmiausia iš tos pusės nagrinėti klausimą. Ir jeigu sandorio esmė yra paskola, tai ir palūkanos savo esme turėtų būti tiek apmokestinamos pajamos, tiek leidžiami atskaitymai.“
Kyla pavojus
Jeigu įmonė neskaičiuoja palūkanų, kyla pavojus, kad VMI priskaičiuos palūkanų pajamas tai įmonei, kuri jų negavo. Jeigu dividendus išmokėti vėluojama ir dėl paskolos nesusitariama, akcininkas turi teisę reikalauti delspinigių ir imtis priemonių skolai išieškoti.
Jeigu delspinigiai mokami, bet jie mokesčių administratoriui pasirodys per dideli, tuomet VMI jų dalį gali pervadinti į palūkanas ar pelną.
Jeigu akcininkas delspinigių nereikalauja, VMI gali ir nekreipti į tai dėmesio. Mat jie priskiriami neleidžiamiems atskaitymams ir neapmokestinamosioms pajamoms.
Palūkanos ir delspinigiai turėtų būti rinkos dydžio. Jeigu yra nustatytas paskolos terminas, reikia atsižvelgti į tokio termino rinkos paskolų palūkanas. Jeigu teikiamas laidavimas ar kiti užtikrinimo būdai, reikia atsižvelgti ir į tai.
„Jeigu paskolos termino nėra, tuomet reikia taikyti kredito linijų palūkanas“, – teigia p. Lisauskas.
Delspinigiai visada turėtų būti didesni už palūkanas.
vz.lt