Ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje vis labiau stiprėja spaudimas vadinamosioms mažų mokesčių (ofšorinėms) jurisdikcijoms ir finansų centrams. Siekiama šias jurisdikcijas priversti keistis su mokesčiais susijusia informacija, atskleisti informaciją apie jose įsteigtų įmonių ir atidarytų banko sąskaitų tikruosius naudos gavėjus.
2009 m. balandžio pradžioje Londone vykusio didžiųjų valstybių dvidešimtuko (G20) susitikime buvo svarstomas jurisdikcijų, kurios vengia keistis informacija apie mokesčius, klausimas. Dar prieš šį susitikimą Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) į nebendradarbiaujančių „mokesčių uostų“ sąrašą, be jame jau buvusių Lichtenšteino, Andoros ir Monako, įtraukė Šveicariją, Liuksemburgą, Austriją, Honkongą ir Singapūrą.
Šis EBPO žingsnis reiškė beprecedentį tarptautinės bendruomenės spaudimą, kuris sukėlė audringas diskusijas minėtose šalyse. Būtent po šio žingsnio, dar prieš G20 susitikimą, visos minėtos juodojo sąrašo valstybės, taip pat ir Belgija, deklaravo savo ketinimus laikytis EBPO standartų, įtvirtintų EBPO pavyzdinėse sutartyse dėl keitimosi informacija, susijusia su mokesčiais. Šie EBPO dokumentai reikalauja, kad mokesčių institucijos keistųsi informacija, jeigu įtariama, kad pažeisti mokesčių įstatymai.
Tačiau Šveicarija pareiškė, kad ji nesileis įtraukiama į raganų medžioklę ir teiks informaciją tik pagal konkrečius paklausimus dėl konkrečių atvejų. Be to, Šveicarija laikosi pozicijos, kad turėtų būti teikiama tik informacija apie ateinančius, bet ne apie praėjusius laikotarpius. Ji taip pat ketina reikalauti, kad JAV ir ES pavaldžios laisvų mokesčių teritorijos taip pat imtųsi priemonių, kurios leistų prieiti prie informacijos apie mokesčių mokėtojus.
Kita vertus, dar 2009 m. balandžio viduryje kai kurie Šveicarijos bankai ėmėsi veiksmų, kad nepatikimų JAV klientų banko sąskaitos būtų uždarytos ar perkeltos į kitus bankų padalinius. Šveicarijos pasiryžimą įgyvendinti įsipareigojimus dėl EBPO standartų rodo ir jos ketinimai peržiūrėti tarptautines dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis (visų pirma su JAV), kad pastarosios atitiktų EBPO standartus dėl keitimosi informacija.
Šie pokyčiai daro įtaką verslui, tačiau kol kas įmonės mažų mokesčių šalyse vis dar išlieka populiarios. Šiuo metu, kai bankrutuoja ne tik bankai, bet ir valstybės, ypač aktuali tampa turto apsauga. Konfidenciali banko sąskaita patikimame finansų centre bent jau saugo nuo neprognozuojamų pokyčių. Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad įmonės mažų mokesčių teritorijose pasitelkiamos ir tuomet, kai reikia gintis tiek nuo esamų, tiek nuo potencialių kreditorių.
Kitą vertus, besiklostanti praktika rodo, kad įtraukti į savo verslą įmonę mažų mokesčių šalyje šiuo metu verta ne visada. Tai rizikingas žingsnis. Šiuo metu mažų mokesčių įmonė sėkmingai gali gyvuoti tik tuomet, jeigu ji yra tikros verslo struktūros dalis.
Verslininkas, priimdamas sprendimą dėl neapmokestinamosios (ofšorinės) įmonės steigimo, turi devynis kartus pamatuoti. Reikia įvertinti naudą, riziką ir sąnaudas. Būtina įvertinti ne tik įmonės įsteigimo, kasmetinio palaikymo, biuro ir kitas įprastas sąnaudas, bet ir tokių įmonių vadovų darbo užmokesčio sąnaudas. Bankai, mokesčių konsultantai, įmonių registratoriai šiandien prašo pateikti vis daugiau dokumentų. O anksčiau tik nominalūs tokių įmonių vadovai buvę priversti vis labiau įsitraukti į įmonių veiklą. Tai daryti juos įpareigoja pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos priemonės.
Be abejo, būtų naivu tikėti, kad padėtis nedelsiant pasikeis ir iš žemų mokesčių jurisdikcijų bei finansų centrų ims plūsti informacija. Būtina pakeisti ne tik nacionalinius įstatymus ir tarptautines sutartis. Turi pasikeisti ir verslo kultūra bei įpročiai, o tai užtrunka ilgai.
Kad valstybė įgyvendintų EBPO ir G20 deklaracijas, reikia stiprios politinės valios. Nėra aišku, ar jos pakaks. Viena vertus, šiuo metu sparčiai sudaromos naujos sutartys dėl keitimosi informacija, kita vertus, abejonių kelia tai, ar EBPO narės yra pasiryžusios ir sau taikyti sankcijas. Kiekviena jurisdikcija nuolat sveria naudą, kurią ji gauna ribodama informaciją, ir tokio elgesio žalą, ir priima atitinkamus sprendimus.
Kol nebus realių sankcijų grėsmės, pilkojo sąrašo valstybės, tikėtina, deklaruos savo pasiryžimą įgyvendinti tarptautinius standartus, tačiau bandys kiek įmanoma atitolinti keitimąsi informacija apie tikruosius naudos gavėjus.
Trys sąrašai
Pagal bendradarbiavimo laipsnį keičiantis informacija EBPO valstybes skirsto į tris grupes.
Baltajame sąraše yra valstybės, kurios, EBPO nuomone, bendradarbiauja keisdamosi informacija. Nenuostabu, kad šiame sąraše yra tokios valstybės kaip JAV, Vokietija, Prancūzija. Tačiau į jį patenka ir keletas mažų mokesčių jurisdikcijų. Pavyzdžiui, Kipras, Airija, Malta, Meno sala, Mauricijus, Seišeliai, JAE, JAV Mergelių salos, Gernsis, Barbadosas.
Pilkajame sąraše rikiuojasi valstybės, kurios neįgyvendina EBPO standartų dėl keitimosi informacija mokesčių klausimais reikalavimų, tačiau yra įsipareigojusios tai padaryti ateityje. Į šį sąrašą įeina tokie finansų centrai kaip Austrija, Belgija, Liuksemburgas ir Šveicarija, taip pat didžioji dalis mažų mokesčių jurisdikcijų.
Juodajame sąraše iki 2009 m. balandžio pradžios buvo Kosta Rika, Malaizija, Filipinai ir Urugvajus. Šios šalys nevykdė ir nebuvo įsipareigojusios vykdyti EBPO standartų dėl keitimosi informacija. 2009 m. balandžio pradžioje ir šios jurisdikcijos pasidavė tarptautiniam spaudimui ir prisiėmė įsipareigojimus keistis informacija ateityje. Todėl šiuo metų juodajame sąraše valstybių nebeliko.