Plačiau
Plačiau
Plačiau
Prastovą skelbia įsakymas
Jeigu prastova tęsiasi ilgiau kaip viena diena, vadovas turėtų išleisti atitinkamą įsakymą ir su juo supažindinti darbuotojus, kurie dėl prastovos negali dirbti.
Darbo kodeksas (DK) numato, kada reikia skelbti prastovą, tačiau nereglamentuoja, kokie įmonės dokumentai turi ją įteisinti.
DK galime rasti nuostatą, kuri leidžia susitarti, kad darbuotai prastovos metu gali neatvykti į darbą. Tačiau prastova keičia darbuotojų darbo ir užmokesčio sąlygas, todėl prastovos faktas turi atsispindėti įmonės dokumentuose. Pavyzdžiui, įmonės vadovas gali išleisti įsakymą, kuris reglamentuoja prastovą, ir supažindinti su juo įmonės darbuotojus. Darbuotojai, kurie dėl prastovos negali dirbti, turėtų pasirašyti, kad susipažino su šiuo įsakymu.
Jeigu prastova nebuvo aptarta kolektyvinėje sutartyje, nieko apie ją nerašoma darbo sutartyse, vadovo įsakyme galima būtų išsamiau reglamentuoti, kada darbuotojas turi teisę neatvykti į darbą.
Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje privalu žymėti prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laiką. Prastovos laikas prilyginamas darbo laikui, todėl simbolis „PN“ turi būti įrašytas toje pačioje eilutėje, kur žymimas ir darbo laikas.
Įstatymas skatina, kad darbdavys darbuotojui tuo metu pasiūlytų kitą darbą, kuris atitinka jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir nekenkia sveikatai. Norint prastovos dienomis perkelti darbuotoją į kitą darbą, reikia jo raštiško sutikimo. Be sutikimo perkelti darbuotojo į kitą darbą negalima.
Kai dėl prastovos perkėlus į kitą darbą darbuotojo darbo užmokestis sumažėja dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, jam mokamas vidutinis darbo užmokestis, buvęs iki perkėlimo.
Kolektyvinėje ar darbo sutartyje gali būti nustatytos kitokios darbuotojų perkėlimo į kitą darbą ir jo užmokesčio priverstinės prastovos metu sąlygos.
Tais atvejais, kai darbuotojui įmonėje nepasiūlomas kitas darbas ar kai darbdavys reikalauja, kad darbuotojas prastovos metu būtų darbovietėje, darbuotojui už kiekvieną prastovos valandą turi būti mokamas atlyginimas lygus 2/3 jo vidutinio valandinio darbo užmokesčio, buvusio iki prastovos. Jis negali būti mažesnis kaip Vyriausybės nustatytas minimalusis valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą (DK 195 str. 3 d.). Dabar jis siekia 4,85 Lt už valandą.
Tais atvejais, kai darbuotojui buvo pasiūlytas kitas darbas, bet darbuotojas raštu atsisakė nuo pasiūlymo, jam turi būti mokama ne mažiau kaip 30% Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą (DK 195 str. 4 d.).
Teisės aktai nereglamentuoja priverstinė prastovos trukmės. Skatinamas ekonominių interesų darbdavys paprastai su darbuotoju tariasi dėl galimybės perkelti jį visam laikui į kitą darbą arba sprendžia klausimą dėl darbuotojo atleidimo.
Jei įmonėje skelbiama prastova, darbo santykius nutraukti gali ne tik darbdavys, bet ir pats darbuotojas. Jeigu prastova tęsiasi ilgiau kaip 30 dienų iš eilės arba daugiau kaip 60 dienų per pastaruosius dvylika mėnesių, darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį. Sutartis turi būti nutraukta nuo darbuotojo prašyme nurodytos datos, tačiau ne anksčiau kaip trys dienos nuo prašymo padavimo dienos. Be to, darbuotojui išmokama dviejų mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Dėl nepertraukiamo darbo stažo ji nedidėja (DK 140 str. 2 d.).