Kai pradelsti įsipareigojimai viršija pusę įmonės turto vertės, teismas bendrovei gali paskelbti bankrotą, jeigu tik truks kreditorių kantrybė, todėl šis santykinis rodiklis nemažam įmonių skaičiui šiuo metu turėtų rūpėti labiausiai.
2008 liepos 1 d. įsigaliojo nauja Bankroto įstatymo redakcija. Šiame įstatyme numatyta, jog pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo gali pateikti kreditorius, savininkas arba administracijos vadovas. Pagal gautą prašymą teismas bankroto bylą gali iškelti tik tuo atveju jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų:
1. Įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą.
2. Įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui, kad negali atsiskaityti su kreditoriumi ar neketina vykdyti savo įsipareigojimų.
Čia svarbu atkreipti dėmesį į įmonės nemokumo apibrėžimą, kuris skamba taip: “Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės”.
Žinodami, kaip sparčiai auga įmonių tarpusavio įsiskolinimai, pagalvokime, kiek įmonių šiuo metu galėtų atsidurti teisme dėl bankroto bylos iškėlimo, jei kreditoriams ar darbuotojams imtų trūkti kantrybė.
Įmonės nemokumo rodiklis tampa dar vienu kritiniu rodikliu, kurį nuolat turi stebėti įmonės finansininkai ir vadovai. Tačiau vien tik rodiklio stebėsena apsisaugoti nuo priešiškų veiksmų nepadės, jei su kreditorių teisėtais interesais bus nesiskaitoma.
Dabartinė padėtis palanki stiprioms bendrovėms. Jos gali pasinaudoti šio įstatymo galimybėmis ir įgyvendinti „priešišką perėmimą“ arba tiesiog sužlugdyti savo konkurentą. Tai kainuotų daug kartų pigiau nei tokį konkurentą nupirkti. Todėl įmonės turėtų būti ypač budrios.
Įmonių bankroto įstatymas įtvirtina ir asmeninę akcininkų ir vadovų atsakomybę. Įstatyme pažymima, kad teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 m. iki 5 m. eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas, jei šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, neperdavė turto ar dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją.
Tokio pobūdžio nuostatų įstatyme yra ir daugiau. Šiuo metu ypač neapdairu primityviomis priemonėmis mėginti gudrauti ir „gelbėti“ dalį problemų turinčios įmonės turto. Bandyti jį atskirti nuo problemų turinčios įmonės, nes bankroto administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. Administratorius gali pateikti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams.
Veiksmai, kurie padaro žalą įmonei gali ne tik galutinai sužlugdyti verslą, bet ir užtraukti asmeninę turtinę, o tam tikrais atvejais ir baudžiamąją vadovų ir akcininkų atsakomybę. Atsakomybę užtraukia net iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi nusižengimai. Pavyzdžiui, nepaisymas Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos dėl nuosavo kapitalo ir įstatinio kapitalo santykio ar mėginimas gelbėti turtą iš sunkumų turinčios įmonės. Jeigu bankroto grėsmė taptų reali, pravartu paanalizuoti ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymą. Jis sudaro galimybę pakeisti įmonės teisinį statusą ar bent laikinai apsaugoti verslą nuo užklupusių finansinių sunkumų ir perdėto kreditorių agresyvumo.