Valstybė irgi taupo, bet ...
Gitanas Nausėda
Bendras taupymo rezultatas apskaičiuojamas konkrečioje vietoje pasiektą ekonomiją multiplikuojant tokių efektyvumo „taškų“ skaičiumi. Darbo užmokesčio sąnaudos apskaičiuojamos vidutinį darbo užmokestį dauginant iš darbuotojų skaičiaus. Taip, Vyriausybė dėjo tam tikrų pastangų, kad sumažintų valstybės sektoriuje dirbančių žmonių darbo užmokestį. Teisinga ir tai, kad vidutinio darbo užmokesčio sumažėjimui šiame sektoriuje turėjo įtakos mokytojų atlyginimų padidinimas, o gydytojų atlyginimai nebuvo karpomi. Net pikčiausi kritikai nedrįstų kvestionuoti apverktinos pedagogų ir medikų padėties, vertindami pagal bendrą šalies atlyginimų hierarchiją. Ir vis dėlto privataus sektoriaus taupymo mastas praėjusiais metais buvo daug didesnis nei viešojo sektoriaus. Daugelis verslo įmonių ėmė karpyti algas jau 2008 m. pabaigoje arba ėliausiai 2009 m. pradžioje, o štai ryškesnis biudžetinio sektoriaus vidutinio darbo užmokesčio mažėjimas užregistruotas tik trečiąjį praėjusių metų ketvirtį. Bet kuris buhalteris pasakys, kad sumažinus atlyginimą sausio mėnesį metinė darbo užmokesčio ekonomija yra kur kas didesnė nei padarius tai rugsėjį.
Priežastis iki skausmo banali – verslininkai negalėjo sau leisti prabangos keletą mėnesių dejuoti, kaip sunku, ir tik vėliau priimti sprendimų, nes už jų nugaros nebuvo nei tarptautinių finansų rinkų, nei Tarptautinio valiutos fondo. Tiesa, apsisprendimo mažinti viešojo sektoriaus atlyginimus vilkinimą lėmė ir politinis interesų derinimo ritualas, tačiau jis yra neišvengiamas kiekvienos demokratijos palydovas.
Statistika nemeluoja ir dėl kito darbo užmokesčio fondo veiksnio – darbo vietų skaičiaus – mažinimo privačiame ir viešajame sektoriuose. Pirmąjį 2010 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2009 m. laikotarpiu, vidutinis sąlyginis viešojo valdymo ir gynybos veiklos darbuotojų skaičius sumažėjo 3,7%, energetikos – 7,9%, žemės ūkio –10,7%, apdirbamosios pramonės – 13,4%, finansinės ir draudimo veiklos – 13,6%, vidaus prekybos – 15,1%, statybos – 30,9%. Jei, pavyzdžiui, pramonė būtų apsiribojusi 3% darbo vietų skaičiaus „korekcija“, matyt, ne apie vieną įmonę šiandien jau kalbėtumėme būtuoju, o ne esamuoju laiku.
Vargu ar minėtieji kosmetiniai biudžetinio sektoriaus personalo skaičiaus pakeitimai bent truputėlį išklibino įprastą valdiškų įstaigų veiklos kultūros modelį – kertiniai jaučiai tempia darbų vežimą, o aplink jį plasnoja valdininkų-dr(a)ugelių (intarpas mano – G.N.) būriai.