JOSEPHAS STIGLITZAS: Taupymas ir finansų rinkų tramdymas

Finansų sektoriaus paskleistos  „inovacijos“ nepaskatino didesnio ilgalaikio efektyvumo, greitesnio augimo ar visuotinės didesnės gerovės. Jos buvo sukurtos kitu tikslu – apeiti buhalterijos reikalavimus ir išvengti mokesčių, kurie renkami finansuoti viešąsias investicijas į infrastruktūrą ir technologijas, tokias kaip internetas, kuriančias tikrą augimą, o ne augimo iliuziją, peršamą finansų sektoriaus.

Finansų sektorius apgalvojo ne tik kaip sukurti dinamišką ekonomiką, bet ir ką daryti recesijos atveju (kuri, pasak jų ideologijos, gali kilti tik dėl valstybės, o ne rinkos klaidų). Kai ekonomikoje prasideda recesija, krenta pajamos ir išauga išlaidos, pavyzdžiui, bedarbių pašalpoms. Tada išauga ir biudžeto deficitas.

Finansų sektoriaus deficito "vanagai" tvirtina, kad valdžia turi susitelkti ties deficito panaikinimu, ir geriausia jei tai padarytų mažindama išlaidas. Esą sumažėjus deficitui atsikurtų pasitikėjimas, o tai atgaivintų investicijas, taigi ir augimą. Nors šis argumentas iš pažiūros yra teisingas, tačiau istoriniai pavyzdžiai jį vis paneigia.

Kai šį receptą išbandė JAV prezidentas Herbertas Huveris, jis padėjo 1929 m. akcijų rinkos nuosmukiui virsti didžiąja depresija. Kai tokia pat formulę 1997 m. Rytu Azijoje išbandė Tarptautinis valiutos fondas (TVF), nuosmukiai tapo recesijomis, o recesijos – depresijomis.

Šiuose epizoduose buvo pasiremta klaidinga analogija. Namų ūkis, skolingas daugiau, nei gali lengvai sumokėti, turi sumažinti savo išlaidas. Tačiau, kai taip pasielgia valstybė, sumažėja gamyba ir pajamos, pakyla nedarbo lygis, tad gebėjimas gražinti skolas gali iš tikro sumažėti. Tai, kas galioja šeimai, negalioja valstybei.

Įžvalgesni deficito mažinimo propaguotojai perspėja, kad valstybės išlaidos gali pakelti palūkanų normas, taip išstumdamos privačias investicijas. Jei ekonomikoje būtų visiškas užimtumas, tai būtų pagrįstas rūpestis. Tačiau dabar taip nėra: turint galvoje, kokios stebėtinai žemos yra palūkanos už ilgalaikes paskolas, joks rimtas ekonomistas neturėti kelti „išstūmimo“ klausimo.

Europoje, ypač Vokietijoje, bei kai kuriose JAV dalyse, augant valdžios deficitui ir išlaidoms vis garsiau siūloma labiau taupyti. Jei šių balsų bus paklausyta, o atrodo, kad daugelyje šalių taip ir bus, pasekmės bus siaubingos, ypač turint galvoje, koks trapus yra atsigavimas. Augimas sulėtės, o Europa ir/arba Amerika netgi gali sugrįžti į recesiją.

Skatinimo paketo išlaidos, deficito "vanagų" mėgstamiausias vaiduoklis, nepaskatino deficito ir skolos išaugimo. Tai padidėjo dėl „automatinių stabilizatorių“ – mokesčių sumažėjimo bei išlaidų padidėjimo, kurie savaime lydi ekonominius svyravimus. Tad, taupumui dar sulėtinant augimą, skolos sumažėjimas geriausiu atveju bus menkas.

Keinsiška ekonomika veikia: jei ne skatinimo priemonės ir automatiniai stabilizatoriai, recesija būtų buvusi daug gilesnė ir ilgesnė, o nedarbo lygis daug aukštesnis. Tai nereiškia, kad turime ignoruoti skolos lygį. Tačiau reikšmės turi ilgalaikė skola.

Yra paprastas keinsinizmo receptas: pirmiausia, reikia nukreipti išlaidas nuo neproduktyvaus jų panaudojimo, pavyzdžiui, karų Afganistane ar Irake, ar besąlygiško, skolinimo neatnaujinančio bankų gelbėjimo, prie didelę grąžą duodančių investicijų. Antra, reikia paskatinti išlaidas bei didinti sąžiningumą ir efektyvumą. Tai padaryti galima, pavyzdžiui, pakeliant mokesčius ne reinvestuojančioms korporacijoms, ir sumažinant reinvestuojančioms, arba pakeliant mokesčius spekuliaciniam pelnui (pavyzdžiui, nekilnojamo turto rinkoje) ir daug anglies suvartojančiai bei labai teršiančiai energetikai, tuo pat metu sumažinant mokesčius mažas pajamas gaunantiems mokėtojams.

Yra ir kitų padėti galinčių priemonių. Pavyzdžiui, užuot rėmusios didelius bankus, kurie užsidirba iš išvestinių priemonių bei išnaudodami kreditinių kortelių naudotojus, valstybės turėtų padėti bankams, kurie skolina smulkiam ir vidutiniam verslui, pagrindiniam darbo vietų kūrimo šaltiniui, arba sukurti naujas finansų įstaigas, kurios galėtų tai daryti.

Finansų rinkos labai pasistengė sukurti jų požiūrį įtvirtinančią sistemą: esant laisvoms ir atviroms kapitalo rinkoms, mažą šalį galima akimirksniu užtvindyti lėšomis, ir truputi vėliau pareikalauti didesnių palūkanų, arba visiškai atkirsti pinigų srautą. Tokioje situacijoje mažos šalys atrodo nebeturi pasirinkimo – arba finansų rinkos diktatas dėl taupumo, arba visiškas finansavimo netekimas.

Tačiau finansų rinkos yra griežtas ir kaprizingas šeimininkas. Kitą dieną po to kai Ispanija paskelbė apie taupymo priemones, jos obligacijų reitingas buvo sumažintas. Problema buvo ne pasitikėjimo, kad Ispanijos valdžia vykdys savo pažadus trūkumas, bet kaip tik, per didelis tikėjimas, kad ji tai padarys, ir kad tai sumažins augimą ir dar padidins jau ir taip netoleruotiną, 20% siekiantį nedarbo lygį. Trumpai tariant, sukėlusios pasaulyje dabar matomą ekonominę betvarkę finansų rinkos sako Graikijai, Ispanijai ir panašioms šalims: pražūsit, jei nesumažinsit išlaidų, bet pražūsit, ir jei sumažinsit.

Finansai yra priemonė tikslui pasiekti, ne tikslas savaime. Jie turi tarnauti visuomenės interesams, o ne atvirkščiai. Pažaboti finansų rinkas nebus lengva, tačiau įmanoma, ir būtina tai padaryti. Reikia pasitelkti apmokestinimo ir priežiūros derinį, bei, prireikus, valstybė turi imtis veiksmų ir užpildyti kai kurias spragas (kaip ji jau daro skolinimo smulkiam ir vidutiniam verslui sferoje).

Nenuostabu, kad finansų rinkos nenori buti pažabotos. Joms patinka kaip reikalai klostosi, ir kodėl gi neturėtų? Šalyse, kuriose demokratija netobula ir korumpuota, jos turi pakankamas galimybes priešintis pokyčiams. Laimei, Europos ir Amerikos piliečiai prarado kantrybę. Jau prasidėjo bandymai suvaldyti ir pažaboti. Bet reikia dar daug padaryti.

Josephas E. Stiglitzas yra Kolumbijos universiteto profesorius bei ekonomikos Nobelio premijos laureatas. Jo naujausia knyga „Laisvasis kritimas: laisvoji rinka ir pasaulinės ekonomikos nuskendimas“ (angl. Freefall: Free Markets and the Sinking of the Global Economy) jau pasirodė prancūzų, vokiečių, japonų ir ispanų kalbomis.

Project Syndicate, 2010.

www.project-syndicate.org