Mėsainio ir lito kursas

Teodora Rašimaitė, „Savaitė“ 

Vakarų ekonomistai skelbia įvairių vaizdingų tyrimų, atskleidžiančių daugybę ekonomikos paslapčių, kurias slepia sausų statistikos skaičių eilutės. Garsiausias iš jų – vadinamasis mėsainio indeksas, išvedamas ir pasaulio šalių valiutų kursų mėsainio atžvilgiu.

Mėsainis ir Afrikoje mėsainis

Pirmiausia – kiek kainuoja mėsainis, parduodamas įvairiausiose pasaulio šalyse. Jis pasirinktas todėl, kad parduodamas beveik kiekviename pasaulio kampelyje, be to, visuomet kalbama apie identišką jo kokybę, tad nekyla pavojaus, kad smarkiai skirsis sulygintų produktų kokybė. Sakykim, jei kalbėtume apie dešrą ar sūrį, tokia paklaida galima. Bent jau toks tyrimas neduoda peno abejonėms, nes kai Lietuvoje perskaitome, kad mūsų maisto kainos už europines mažesnės, sakykim, 30 proc., kartais atrodo, kad buvo sulygintos geros kokybės dešrelės su pagamintomis iš mėsos atliekų.

Tačiau mėsainio indeksu, nors jis ir duoda peno pamąstymams apie kainas, iš tikrųjų bandoma nustatyti, kiek yra pervertintos pavienių šalių valiutos. JAV, kuri ir pasirinkta etalonu, didysis mėsainis kainuoja 3,49 JAV dolerio. Kinijoje – 1,45, Didžiojoje Britanijoje – 4, Čekijoje – 2,51, Danijoje – 5,08, Lenkijoje – 2,51, Rusijoje – 2,03, Šveicarijoje – 5,2, Estijoje – 2,61, Latvijoje – 2,72, Lietuvoje – 2,61, Islandijoje – 7,61, Norvegijoje – 6,88. Vidutiniškai ES mėsainis kainuoja 4,17 JAV dolerio.

Labiausiai pervertintos valiutos – turtingose ES šalyse: Islandijoje, Norvegijoje ir Šveicarijoje. Ekspertai teigia, kad beveik visos turtingojo pasaulio valiutos yra brangios JAV dolerio atžvilgiu. Išimtį sudaro Japonijos jena, kuri yra nuvertinta 33 proc.

Mėsainio indeksas rodo, kad Kinijos valiuta yra pigiausia, tad doleris šioje šalyje nuvertintas 58 proc. Pasak ekonomistų, tai ženklas, kur turėtų krypti valiutų vertė. Mėsainio kaina stipriai priklauso nuo vietinių sąlygų, tokių kaip nuomos dydis ir atlyginimai, kurie nėra lengvai paveikiami priemonių iš užsienio ir paprastai būna mažesni vargingesnėse šalyse. Tačiau ne tiek, kiek būtų tikėtina – jei mėsainio JAV ir mėsainio Lietuvoje kaina skiriasi 18 proc., tai nereiškia, kad tik 18 proc. skiriasi nuomos kainos ir darbuotojų atlyginimai. Vadinasi, kainas pas mus tempia aukštyn ne tik gamybos kaštai, kuriais dažniausiai remiamasi, norint kaip nors pagrįsti mūsų šalyje vyraujančias kainas, bet daugybė kitų veiksnių.

„Svetimos“ kainos

Tarkime, Osle, kuris yra brangiausias Europos miestas, ir Vilniuje, kuris yra vienas iš pigiausių, kainos skiriasi 2,5 karto. Tačiau dar didesnė praraja tarp Oslo ir Vilniaus gyventojų atlyginimų. Osle algos, atskaičius mokesčius, daugiau nei 7 kartus viršija vidutinį vilniečio atlyginimą, o dabar tikriausiai ir daugiau, nes statistika visuomet šiek tiek vėluoja.

Ekonomistai nuolatos kalba, kad kainų lygis ateityje visoje Europoje turėtų vienodėti – tarp ES šalių vyksta atvira prekyba, nėra muitų. Tačiau beveik niekuomet nekalbama apie atlyginimų vienodėjimą. 
Beje, nors mūsų šalis vis dar gali pasigirti mažiausiomis maisto produktų kainomis, tačiau patiekalai aukštesnio lygio restoranuose toli gražu nėra pigiausi. Vakarienė vienam asmeniui gerame restorane kainuoja 28 JAV dolerius (76 litus). Pigiau pavakarieniauti galima Amsterdame – už 26 dolerius, Bukarešte (19), Sofijoje (14). Kur kas didesnė sąskaita būtų Londono restorane. Čia už vakarienę tektų sumokėti vidutiniškai 64 dolerius (174 litus).

Vilniuje kol kas mažiau kainuoja ir buitinė technika bei elektronikos prekės. Tačiau šis skirtumas neviršija kelių dešimčių procentų. Lietuviai taip pat negali pasigirti mažomis drabužių kainomis. Uždirbdami 5 ir daugiau kartų mažiau, mūsų šalies gyventojai už naujus drabužius moka tik apie 30–40 proc. mažiau nei Vakarų Europos gyventojai.

Drabužiais prekiaujančių mūsų šalies bendrovių atstovai tvirtina, kad daugelis drabužių kainų yra priartėjusios prie Europos lygio. Esą tiekėjai prekes visoms šalims parduoda vienodomis kainomis ir nedaro nuolaidų, net jei kurioje nors šalyje darbo užmokestis yra kelis kartus mažesnis. Ilgiausiai turėtų išlikti paslaugų kainų skirtumai, nes didžiausią paslaugų kainos dalį sudaro atlyginimai. Todėl, kol atlyginimai bus mažesni, ir paslaugų kainos bus mažesnės.Tačiau jau turėjome tokį metą, ir nors atlyginimai tuo metu augo, tačiau paslaugų kainos augo dar sparčiau.

Lengvai uždirbama duona?

Tačiau, kaip minėjome, kainų lyginimas visiškai neturi prasmės, jei nežinome, kiek laiko žmogus turi dirbti, kad galėtų nusipirkti kokį nors daiktą ar maisto produktą.

Šveicarijos bankas UBS, atlikęs naujausią metų kainų bei atlyginimų tyrimą, kaip tik tai ir apskaičiavo. Tyrimo metu įvertinti 14 specialybių darbuotojų vidutiniai atlyginimai ir produktų kainos įvairiuose miestuose. Vilniečiai kilogramui duonos užsidirba palyginti greitai – vidutiniškai per 18 minučių. UBS apskaičiuotas vidurkis – 22 minutės. Tačiau kad užsidirbtų pinigų kitiems produktams, Lietuvos sostinės gyventojai turi plušėti daugiau laiko už vidurkį.

UBS kainų bei atlyginimų tyrimą skelbia kas trejus metus, tad prieš trejetą metų Vilniaus gyventojai pinigų kilogramui duonos uždirbdavo per 25 minutes – 7 minutėmis ilgiau nei šiemet. Greičiausiai duonos užsidirba Londono gyventojai – tam pakanka vos 5 minučių. Dubline reikia dirbti 7, Frankfurte – 9, Amsterdame ir Atėnuose – po 10 minučių.

Rygos bei Talino gyventojai darbe turi praleisti bent 24 minutes, kad pinigų pakaktų duonai. Tuo tarpu Venesuelos sostinės Karakaso gyventojai kilogramą duonos galės nusipirkti išdirbę 76 minutes. Tačiau pinigų kilogramui ryžių Karakase galima užsidirbti per 13 minučių, o Vilniuje – per 24 minutes. Prieš trejus metus vilniečiai pinigų ryžiams galėdavo užsidirbti greičiau – per 23 minutes.

Jei grįžtume prie to paties mėsainio, tai, Šveicarijos banko tyrimo duomenimis, vilnietis pinigų mėsainiui užsidirba vidutiniškai per 43 minutes. Prieš trejus metus tam pačiam mėsainiui įsigyti reikėdavo dirbti 62 minutes. UBS apskaičiuotas vidurkis – 35 minutės, prieš trejus metus jis siekė 37 minutes.

Greičiausiai mėsainiui užsidirba JAV gyventojai. „Big Mac“ mėsainį jie gali nusipirkti po 11–13 minučių darbo. Briuselio gyventojams prireiktų 19, Dublino – 15, Frankfurto – 16 minučių. Mažą Kolumbijos sostinės Bogotos darbuotojai mėsainiui pinigų užsidirba per daugiau nei pusantros valandos, Džakartos gyventojai – net per 136 minutes, Meksiko – per 129, o štai Majamio – vos per 13 minučių.

Statistika gali ir paguosti

Nuolatos skaičiuojami ir rodikliai, kiek žmonėms skirtinguose pasaulio miestuose reikėtų dirbti, norint įsigyti butą. Neseniai tokius duomenis pateikė tarptautinė nekilnojamojo turto bendrovė „Gordon Rock“ specialistai. Kaip paprastai ir daroma, jie šį rodiklį išvedė remdamiesi vidutinėmis statistinėmis konkretaus miesto gyventojo pajamomis ir vidutinio būsto kaina, atmetant visiškai pigius ir prabangius butus. Tai 70 kv. m. naujos statybos serijinis butas, esantis miegamuosiuose miesto rajonuose.

Berlyno gyventojas, gaunantis vidutines pajamas, tokiam būstui turi kaupti 3 metus, didžiausių JAV ir Kanados miestų gyventojai – ne daugiau kaip 6 metus, daugumos Europos sostinių gyventojų – nuo 7 iki 14 metų.

Ilgiausiai norint įsigyti būstą reikėtų dirbti Londono, Paryžiaus, Romos, Tokijo, Sidnėjaus, Kijevo, Maskvos, Sankt Peterburgo gyventojams – mažiausiai 20 metų. Rekordininkai – Singapūro gyventojai – būstui sukauptų per 36 metus.

Rygiečiai gali įsigyti būstą beveik per 7 metus, Helsinkio gyventojai – per 7,1 metų, Talino – per 7,9, Briuselio – per 8, Kopenhagos – per 8,3, Lisabonos – per 8,4, Oslo – per 10 metų.

JAV ir Kanadoje yra miestų, kuriuose būsto kainų ir atlyginimo „žirklės” panašios kaip ir Berlyne. Tai Majamis (4 metai), Monrealis (5,2 metų), Niujorkas (5,7 metų), Los Andželas (5,9 metų). Taigi, šios žirklės kerpa žmonių naudai.