ECB baimės faktorius
Panika baigia apimti euro zoną. Audra jau užklupo Italiją ir Ispaniją. Belgija artėja prie pavojingos zonos. Prastėjant Prancūzijos padėčiai, auga skirtumas tarp jos ir Vokietijos obligacijų palūkanų, o tai tampa išbandymu šešis dešimtmečius Europos integraciją skatinusiai politinei partnerystei.
Net ir tokie ištvermingi plaukikai kaip Suomija ar Nyderlandai vargsta dėl povandeninių srovių. Bankai iš paskutiniųjų bando išsilaikyti, nes mažėjant lėšų jiems ima neužtekti kapitalo, su ne mažesnėmis problemomis susiduria ir verslas, kuriam reikia paskolų. Visi ženklai rodo, kad euro zonoje vyksta recesija.
Jei nebus suvaldyta, ši panika dėl valstybių mokumo taps save išpildančia pranašyste – visai kaip sveikas bankas žlugtų, jei indėlininkai pultų atsiimti pinigų, taip net ir patikimiausiai valdžiai kyla pavojaus, jei rinka atsisakytų refinansuoti skolas. Pasekmes nemalonu net įsivaizduoti – griūna bankai, bankrutuoja valstybės, kyla siaubinga depresija ir subyra euras (gal net visa Europos Sąjunga), problemos paplinta visame pasaulyje, ir kyla galimai tragiški politiniai neramumai. Tad kodėl politikai nesiima visų įmanomų priemonių katastrofai išvengti?
Kai rugpjūtį pašoko Italijos obligacijų palūkanos, pradėjau galvoti, kad tik neribotas Europos centrinio banko įsipareigojimas išlaikyti tvarų palūkanų lygį už mokių valstybių obligacijas galėtų nuraminti paniką ir suteikti erdvės, reikalingos įgyvendinti pasitikėjimą stiprinančias reformas. Viskas, kas po to vyko, tik patvirtino mano požiūrį.
Krizei jau pasiekus euro zonos centrą, silpnesnėms valstybėms apdrausti reikia gerokai daugiau išteklių, nei gali skirti ribotų fiskalinių galimybių stipresniosios šalys. To nepaslėps finansinės gudrybės, o didesnių paskolų davimas kelia pavojaus visiems. Kol kas teisiškai neįmanoma visų susodinti į tą pačią gelbėjimosi valtį įvedant bendrai ar kelių šalių garantuojamas euro obligacijas ir, jei būtų bandoma tai daryti per anksti, kiltų politinių problemų. Be to, sistemos krizės neištaisys vienos šalies pastangos jau vien dėl to, kad panika plinta greičiau, nei politikai gali reaguoti. Dabar tik Europos centrinis bankas (ECB) turi neribotas finansines galimybes išgelbėti Europą nuo pražūties.
ECB turi rimtų priežasčių imtis veiksmų: reikia užtikrinti tinkamą pinigų politikos poveikio perdavimą, sustabdyti depresiją, kuri tikriausiai taptų defliacija, bei išvengti euro zonos subyrėjimo. Tačiau iki šiol jis to nedaro, o slepiasi po teisiniu figos lapeliu.
Taip, 123-ias Lisabonos sutarties straipsnis draudžia ECB pirkti obligacijas tiesiogiai iš viešų įstaigų, tačiau leidžiama intervencija antrinėje rinkoje. ECB jau seniai tą daro savo Vertybinių popierių rinkos programa. Kur sutartyje nurodyta, kad šios programos negalima plėsti? Juk patikimas neribotas įsipareigojimas suvaldyti palūkanų normų skirtumus netgi sumažintų pirkimų skaičių, palyginti su dabartine laikina ir ribota ECB programa.