Įmonių „feniksų“ išvengti padėtų griežtesnis teisinis reguliavimas
Įmonių bankrotai piką pasiekę ekonominės krizės metu slūgsta ir jų apimtys jau grįžta į prieškrizinį lygį. Tačiau nagrinėjant bankrotų atvejus, verta atkreipti dėmesį į „iškalbingą“ tyčinių bankrotų arba vadinamų „feniksų“ statistiką. Oficialiais duomenimis, Lietuvoje nuo 1998 m. iki 2009 m., tyčiniais buvo pripažinti tik 30 bankroto atvejų. Ar išties šalyje tiek mažai įmonių „feniksų“, ar sunku tokius atvejus nustatyti?
„Feniksai“ plačiai žinomas būdas, kai įmonių savininkai norėdami atsikratyti įmonės įsipareigojimų kreditoriams, perleidžia jos turtą dažniausiai naujai įkurtai bendrovei, pirmajai paliekant tik skolas. Taigi, pirmoji įmonė, išvengusi skolų ir mokesčių, per naujai įsteigtą bendrovę tarsi „pakyla iš pelenų“ ir toliau tęsia veiklą, tačiau jau nebeturėdama skolų.
Mokesčių administravimo praktikoje „fenikso sindromu“ vadinamas mokesčių vengimo būdas, kuomet valstybei įsiskolinusi įmonė, prieš nutraukdama veiklą sudaro turto perleidimo sandorius su naujai įsteigta bendrove, tačiau nesumoka su sandoriais susijusių mokesčių. Tuo tarpu turtą įsigijusi įmonė kreipiasi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sugrąžinimo, nors žino, kad turtą pardavusi įmonė būdama nemoki, už parduotą turtą PVM nesumokėjo.
Įmonių veiklos perkėlimas, siekiant išvengti skolų, į naujai įsteigtas bendroves yra kruopščiai ir ilgai planuojamas, todėl įmones „feniksus“ vis sunkiau atpažinti ir įrodyti atsakingų asmenų neteisėtus veiksmus. Tačiau nustačius tam tikrus požymius, galima manyti susidūrus su įmonėmis „feniksais“.
Įtarimus turėtų sukelti tokie atvejai, kai: įmonė, neatsiskaičiusi su visais kreditoriais, perleidžia ar nutraukia savo vykdytą veiklą ir turtas atitenka kitai, dažniausiai naujai įsteigtai, įmonei; naujai įsteigta įmonė yra susijusi su pirmąja per akcininkus, valdymo organus ar jų narius; naujai įsteigtoje įmonėje įdarbinami pirmojoje bendrovėje dirbę ar vis dar dirbantys darbuotojai; naujai įsteigta įmonė yra registruojama tuo pačiu adresu ir veiklą vykdo tose pačiose patalpose, kaip ir veiklą nutraukusi įmonė; daugelis naujosios įmonės klientų yra buvę ar esami veiklą nutraukusios įmonės klientai. Taip pat įmonės „fenikso“ atvejį padeda nustatyti aplinkybės, jei įmonė prieš nutraukdama ar perleisdama veiklą, vykdė atsiskaitymus tik su tais kreditoriais, su kuriais po veiklos nutraukimo turi santykių naujai įsteigta įmonė.
Kuo daugiau minėtų požymių nustatoma, tuo didesnė tikimybė, kad įmonės veiklos ir turto perkėlimas bus pripažintas neteisėtu, o tokius veiksmus atlikę asmenys turės atlyginti žalą kreditoriams.
Nors nustačius įmonės „fenikso“ atvejį, atrodytų, kad neįmanoma sugrąžinti įmonei perleisto turto, atgauti iš nemokios įmonės skolas ar reikalauti žalos atlygimo iš akcininkų ar vadovų, tačiau yra teisinių priemonių, padėsiančių tą padaryti.
„Fenikso“ sindromo atveju, iškėlus bankroto bylą įmonei, kuri buvo palikta tik su skolomis, kreditoriai turi teisę kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo. Bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs tikrąsias bankroto priežastis, gali nuspręsti, kad bankrotas yra tyčinis. Tokiu atveju, bankroto administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.
Paprastai bankrotas pripažįstamas tyčiniu, kuomet įmonės bankrotą nulėmė blogas jos valdymas (pavyzdžiui, sudaromi įmonei nuostolingi sandoriai, žinant, kad jų negalės įvykdyti ar akivaizdžiai gresiant bankrotui, turtas, kuriuo galėtų būti padengtos skolos, slepiamas, iššvaistomas ar perleidžiamas kitiems asmenims). Deja, įrodyti, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, yra labai sunku ir retai pavyksta.